sŭsurrus

i
I. abl. sing. susurru, App. Flor. p. 357, 39), m. redupl. from root sur, sar, to speak, Fest. p. 322 Müll.; cf. absurdus, a low, gentle noise, a humming, murmuring, a muttering, whispering, etc. (class.): aquam ferentis mulierculae, Cic. Tusc. 5, 36, 103: palam age: nolo murmur ullum, neque susurrum fieri, Plaut. Rud. 5, 3, 48: (saepes) levi somnum suadebit inire susurro (apum), Verg E. 1, 56: tacito mala vota susurro Concipiunt, Luc. 5, 104: rauco susurro, Calp. Ecl. 1, 3: tenui jugulos aperire susurro, Juv. 4, 110. — In plur.: blandos audire susurros, Prop. 1, 11, 13; Hor. C. 1, 9, 19; id. S. 2, 8, 78; Pers. 2, 6; Plin. Pan. 62 fin. — Personified: Susurri, Ov. M. 12, 61.
Lewis & Short
A Latin Dictionary, 1879
An open-access project