căchinnātĭo

ōnis, f.

id.

I. a violent laughing, immoderate laughter: sine ullā suspitione nimiae suspitionis, Auct. Her. 3, 14, 25: ut si ridere concessum sit, vituperetur tamen cachinnatio, Cic. Tusc. 4, 31, 66.
Lewis & Short
A Latin Dictionary, 1879
An open-access project