tībīcĭnĭum

ii, n.

tibicen

I. a playing upon the pipe or flute, a piping, fluting (class.): tibicinii scientia, Cic. N. D. 2, 8, 22; id. Or. 58, 198; App. Flor. p. 341, 28; 342, 20; Gell. 4, 13, 2.
Lewis & Short
A Latin Dictionary, 1879
An open-access project