irrīsus

ūs, m.

irrideo

I. a scoffing, mocking, mockery, derision: irrisu coarguere aliquid, Plin. 28, 8, 29, § 114: irrisum pueri sperans, Tac. A. 13, 15: irrisui esse, Caes. B. C. 2, 15: hostibus irrisui fuit, Tac. A. 14, 39; id. H. 1, 7: scripsisse eos non sine irrisu generis humani arbitror, Plin. 37, 9, 40, § 124: irrisui haberi, App. M. 5, p. 172: ab irrisu, Liv. 7, 10.
Lewis & Short
A Latin Dictionary, 1879
An open-access project