in-nūtrĭo

īvi, ītum, 4, v. a.
I. to nourish or bring up in any thing (post-Aug.): ne castris innutriretur et armis, Sil. 2, 286.— Part. perf.: indigenae atque ipsius provinciae finibus innutriti, Cod. Th. 7, 13, 6, § 1: mari innutritus, Plin. Ep. 9, 33, 6: amplis opibus, Suet. Aug. 3: bellicis laudibus, Plin. Pan. 16, 1: caelestium praeceptorum disciplinis, Vell. 2, 94, 1: liberalibus disciplinis, Sen. Cons. ad Polyb. 21 fin.: certis ingeniis innutriri oportet, id. Ep. 2.
Lewis & Short
A Latin Dictionary, 1879
An open-access project