hinnītus

ūs, m.

hinnio

I. a neighing: subito exaudivit hinnitum, Cic. Div. 1, 33, 73; Lucr. 5, 1073; Verg. G. 3, 94; Hor. C. 2, 16, 34.—In plur., Ov. M. 2, 154; 669; Suet. Ner. 46.
Lewis & Short
A Latin Dictionary, 1879
An open-access project